Kaip Mindaugas ir Nikolaj plaukė per Gibraltarą: 4 dalis

2019 12 18 · 5 minutės

Rašo Mindaugas:

Nuo rugsėjo 1-os iki rugsėjo 17-osios plaukimo klubas „Neda el Món“ turi išpirkęs langą savo 6 komandoms plaukti. Kadangi mūsų komanda yra 5 iš 6, mūsų preliminarus plaukimo langas yra nuo rugsėjo 12 iki rugsėjo 17. Visai kelionės reikalais jau pasirūpinome iš anksto, dabar beliko tik laukti. Pirmoji komanda dėl blogų orų praplaukė tik rugsėjo 9 dieną. Antroji komanda buvo išsiųsta namo laukti plaukimo spalio-lapkričio mėnesiais. Aš pradėjau nerimauti ir paklausiau Marko, o kaip reikalai su mūsų komandos startu, gal per anksti atvažiuoti rugsėjo 11 d. Markas patikino, kad 11 dieną reikia būtinai atvažiuoti, vakare bus instruktažas ir rugsėjo 12 dieną yra galimybė plaukti. Klausimų daugiau nebuvo. Reikėjo taikytis su tuo, kad po varginančios 10-12 valandų kelionės kitą dieną reikės plaukti, bet iš kitos pusės, po to turėsime keletą dienų papoilsiauti. Atvykome į Tarifą rugsėjo 11 dienos pavakarę, po 8 valandų trukusios kelionės. Beveik tuo pačiu metu su mumis atvyko ir visi kiti 5-os ir 6-os komandos nariai. Instruktažas buvo nukeltas į vėlyvą vakarą. Prie ACNEG būstinės susitikom ir su 4-uoju mūsų komandos nariu iš Meksikos Ezequiel.

Pagrindiniai instruktažo punktai:

1. Pirmoji plaukimo valanda labai svarbi. Reikia plaukti kaip galima greičiau, stipri Golfo srovė, neša į rytus. Jeigu plauksime lėtai turbūt atsidursime Maltoje, juokauja Laura, ACNEG prezidentė.
2. Paskutinė plaukimo valanda irgi yra labai svarbi, nes čia irgi vyrauja dažniausiai priešpriešinės plaukimo krypčiai srovės. Blogiausiu atveju gali būti taip, kad srovė bus tokia stipri, jog neįmanoma pasiekti kranto.
3. Pirmąją ir paskutinę plaukimo valandą vanduo bus apytiksliai 2 laipsniais šaltesnis, nei trasos viduryje. Šiomis dienomis vidutinė vandens temperatūra yra 18 laipsnių.
4. Negalima išplaukti atoslūgio metu, nes jo metu yra labai stiprios srovės. Reikia išplaukti arba prieš jį arba po jo. Potvynių-atoslūgių ciklas yra apytiksliai viena savaitė. Pvz. pirmą potvynio dieną, startas galimas 8:30, kitą dieną jau tik 9:30, po to 10:30 ir t. t. Vėliausias galimas startas 14:00.
5. Plaukikai turi plaukti vienoje grupėje. Atstumas tarp plaukikų, negali viršyti 100 metrų. Jeigu plaukikas plaukia per lėtai ir ar dėl kitų priežasčių kelia grėsmę komandos galimybei perplaukti sąsiaurį, plaukikas yra diskvalifikuojamas.
6. Baltasis laivas plaukia 20-30 metrų priekyje ir rodo kelią, matuoja sroves, žiūri vandens gyvūniją ir komunikuoja su kitais pro šalį plaukiančiais laivais.
7. Oranžinis laivas plaukia kairėje pusėje grupės šalia lėčiausio plaukiko.
8. Iš oranžinio laivo taip pat vyksta maitinimas. Maitinimas vyksta iš rankų į rankas. Negalima liestis prie oranžinio laivo. Palietus oranžinį laivą gresia diskvalifikacija.
9. Jeigu kapitonas paprašo lipti į laivą, negali būti jokių klausimų ar prieštaravimų, prašymas turi būti vykdomas nedelsiant. Kelios priežastys kodėl tai gali nutikti:
   a) Šalia praplaukiantys laivai nekomunikuoja su mūsų kapitonu ir dėl to kyla grėsmė susidūrimui;
   b) Aplinkui yra pavojingų vandens gyvūnų;
   c) Jūs esate diskvalifikuotas.
10. Negalima plaukti esant rūkui, kuomet nesimato kito kranto;
11. Negalima plaukti, jeigu vėjas yra stipresnis nei 4 mazgai;
12. Negalima plaukti pučiant rytiniam vėjui. Esant tokiam vėjui vandens paviršiuje gali susidaryti sūkuriai, nes vėjas yra priešingos krypties negu Golfo srovė. Negalima plaukti ir dėl to, kad toks yra susitarimas su Maroko valdžia. O rytinis vėjas šiame pasaulio kampelyje yra vyraujantis. Štai kodėl per metus čia įvykdoma tik 50-60 plaukimų.

Po instruktažo supratome, kad rytoj mes niekur neplauksime. Sekančios dvi palankios galimybės plaukti yra 3-iai ir 4-ai grupei. Mes turėsime laukti kol jos praplauks. Trumpai šnektelėjome su nauju plaukimo partneriu iš Meksikos. Jis Tarifoje savo plaukimo su pertraukomis laukia jau nuo birželio mėnesio galo. Šiuo metu yra peršalęs, kamuoja kosulys, sloga. Jis leidžia dienas užsidaręs viešbutyje, iš nuobodulio, nerimo ir streso jam norisi tiesiog venas pjaustytis. Mano nerimas dar labiau sustiprėjo. Na bet rytoj poilsis, ir ne tik rytoj ir poryt ir užporyt.

Diena prasidėdavo 7 valandą ryto skambančiu žadintuvu. Pusryčiams valgydavau avižų dribsnius užpiltus karštu vandeniu su jogurtu. Papusryčiavę, kartu su Nikolaj apsukdavome mažą ratuką pro uostą link kavinukės, kur aš užsisakydavau puodelį Café con Leche. 9 val. visi rinkdavomės Playa Chica plaukimo treniruotei. Plaukdavome po 30-40 minučių iki Isla de Tarifa ir atgal. Per treniruotes kentėjau nuo sprando trynimo. Nesupratau, kaip jau patikrintas metodas nuo sprando trynimo čionai visai nepadeda. Čia nėra jokio stebuklo vieniems padeda, kitiems ne, priklauso nuo odos, nuo vandens ir pnš. Draugas Joaquim iš šeštosios komandos pasiūlė mesti vazeliną velniop ir naudoti jo dukros pagamintą 100% lanoline tepalą. Kitą treniruotę jį išbandžiau, nuostabu, netrina, jaučiuosi kaip inkstas taukuose. Pirmą dieną keliavome visai netoli į Playa de Valdevaqueros, tai kaitų ir banglenčių rojus, čia kasmet vyksta kaitų pasaulio taurės etapai. Kitą dieną važiavome į Barbate miestą į tuno restoraną El Campero. Sekančią dieną važiavom į Gibraltarą, Jungtinės karalystės užjūrio teritoriją. Pamatėme jų unikalų oro uostą, Gibraltaro uolą ir vaizdą nuo jos, beždžiones, stalagtitus stalagmitus ir kitus uolų darinius, buvome įlindę į telefono būdelę, valgėme fish and chips, alaus negėreme. Ar pietūs ar vakarienė visada valgydavome žuvies patiekalus. Su Ispanais ir maistu taip lengvai neišsisuksi. Maistą užsakinėjome tokį, kurį galima dalintis su kitais, finale būtinai turi būti desertas, kurio jau nebenori, bet vis tiek reikia valgyti pavyzdžiui el muerte por chocolate. Po vakarienės dar pusvalandis pasivaikščiojimo po miestą ir kažkur vidurnaktį eidavome miegoti.

Vis dėl to rugsėjo 18 dieną išaušo gražus rytas be vėjo. Per pusryčius mačiau, kaip Nikolaj ir Hectorui dreba kojos. Sakau jiems, jaudinatės? Ne, čia į muzikos ritmą drebiname, juokiasi. Apie 13:00 rinkomės uoste. Viskas vyko labai greitai, neįtikėtinai greitai, nebūdinga Ispanams. Gavome greitą instruktažo priminimą, greta fotosesija, ir jau po 10 minučių mojavome kolegoms likusiems krante. Laivas priplukdė prie pietinės Isla de Tarifa dalies, kur įšokome į vandenį ir nuplaukėme link uolų, link starto vietos. Reikia priplaukti prie uolų jas priliesti, pakelti ranką ir laukti teisėjo švilpuko. Startas duotas. Priekyje plaukia baltasis laivas Columba, pačioje kairėje oranžinis laivas Duende del Mar, toliau Nikolaj, Hectoras, aš ir Ezequiel. Pirmą valandą plaukėme greitai. Pagal instruktažą. Su tempu atrodo viskas gerai, bet manęs vis neapleido mintys, kad bus šalta, kad bus sunku, kad mėšlungis trauks raumenis. Aš jaudinausi. Prie streso labai prisidėjo nesusiderintas plaukimas šalia Ezequiel, mes dažnai su juo susitrenkdavome rankomis, korpusu. Man trūko kantrybė, aš jį išstūmiau į dešinįjį kraštą, ten vietos jam bus iki valiai, galės plaukti savo zigzagais. O aš plaukiau ir save raminau, kad viskas gerai, kad plaukiame greitai, kad tikrai viskas bus gerai. Iškeliu galvą įkvepiu ir atsitrenkiu veidu į kažkokią žolę, eiktusau kaip išsigandau, spjaudžiausi ir keikiausi kokį 10 minučių kol vėl nusiraminau. Praėjo valanda, teisėjo švilpukas, visi eilute priplaukiam prie oranžinio laivo ir bandome pasiekti buteliuką vandens, energetinį gėliuką, druskų kapsulę. O pasirodo ne taip lengva. Kol atsigeri vandens, laivelį jau nunešė 3 metrus į priekį, priplauki dar kartą paimi gėliuką, ir vėl nunešė kokį porą metrų, ir reikia priplaukti dar trečia kartą paimti druskų kapsulę. Bet atrodo, kad mano maitintojas Markas, net nesupranta kokios kapsulės aš noriu ir kur ją rasti. Bandau ant jo nešaukdamas paaiškinti, tiesiog keturis kartus pakartojau, „duok man kapsulė iš šito peršviečiamo maišelio“, „iš bet kurio maišelio“. Galų gale gavau kapsulę. Kol tampėmės pirmyn atgal su maitinimu ir gaišom brangias sekundes, man trumpam mėšlungis sutraukė kojų dvigalvį raumenį. Tikiuosi, kad druskų kapsulė padės, ji man padėdavo treniruočių ir stovyklų metu. Maitinimas tikrai išmušė iš vėžių, nesitikėjau kad bus tiek daug chaoso. Antrą plaukimo valandą plaukėme irgi taip pat greitai kaip pirmąją. Po maitinimo vėl turėjo praeiti kažkiek laiko kol nusiraminau. Atsisuku atgal pažiūrėti ar toli nuplaukėm … atrodo, kad nelabai. Ispanijos krantai aiškiai matosi, o va Afrikos tik per rūką. Hmm vanduo jau čia turėtų būti šiltesnis, bet kažkaip tos šilumos visai nesijaučia, nors šalta irgi nebuvo. Antrasis maitinimas 1 val. ir 40min buvo dar įdomesnis, oranžinė valtis sukasi ratu, ir mes iš paskos jos, vos spėjam laviruoti, kad ji neužplauktų ant mūsų. Bandau gauti iš Marko rankų kapsulę, pavyko tik iš antro karto ar trečio karto. Man rodos mes vėl gaišome daug brangaus laiko. Plaukėme toliau, jau jautėsi, kad tempas tapo lėtesnis, kažkaip nelabai prisimenu ką aš veikiau tarp antros ir trečios valandos, turbūt plaukiau, dairiausi aplinkui didelių krovininių laivų, žvilgtelėdavau ar toli nuplaukėm ar dar toli liko, stengiausi kuo mažiau žiūrėti į laikrodį. Labai akylai dairiausi kas darosi po vandeniu, turbūt labai giliai nesimatydavo gal pora ar trys metrai. Man rodos po manimi praplaukė delfinas. 3 val. 08 m. hmm vėluoja ketvirtasis maitinimas. Klausiu teisėjų, o kodėl valgyt neduodat, jie apsidairo kažką suburba ir atsako, kad negalėjom sustoti, nes reikėjo praleisti laivą. Kažkaip aš jų šitą pasiteisinimą nuleidau negirdom, jis man neatrodė labai įtikinamas, kitų laivų šalia nebuvo, gal kažkoks laivas ir buvo bet tikrai tolokai. Už kelių sekundžių švilpukas. Valio gausim maitinimą!!! Man atrodo šio maitinimo metu Markas paprašė Nikolaj, kad jis truputėlį padidintų tempą. Nikolaj veide jau matėsi nuovargis. Plaukiam toliau. Plaukiam lėtai, man tereikia padaryti pora stipresnių grybšnių ir aš jau pusė korpuso priekyje. Žiūriu aš į Afrikos krantą ir nesuprantu ar jis toli ar jis arti, na lygtai viskas aiškiai matosi, o Ispanijos krantai ne taip aiškiai matosi. Na lyg ir OK, taip ir turėtų būti.

Kažkur apie 3h 30min įplaukėm į tokį šaltą vandenį, kad man pasidarė labai nejauku, galvoju jeigu mums dabar dar valandą reikės tokiu greičiu kapstytis tokiame šaltyje, mes sušalsim į ragą. Ai nieko tokio po minutės vėl pasidarė šilta, na taip kurį laiką ir plaukėm- minutė – šilta, minutė – šalta. Pabandžiau patrumpinti grybšnį, visai išsimušu iš ritmo, geriau jau ilgi lėti grybšniai. Prieš pat ketvirtą valandą gavom dar vieną maitinimą. Markas manęs ir Hectoro paprašė padraftinti Nikolaj. Draftinimas, tai yra plaukimas daugiausiai 20 cm priekyje lėtesnio plaukiko, taip sukeliant vandens purslus ir sroves, kurios jam padeda plaukti. Teoriškai skamba gražiai, bet praktiškai tai buvo neįgyvendinama. Aš persirikiavau į pačią kairiausią poziciją, ir plaukdamas priekyje Nikolaj bandžiau kažkaip makaluoti kojom, bet tada supratau, kad reikia daryti daug trumpesnius grybšnius rankom, nes su kojom plaukiu per greitai. Beieškant tinkamo greičio ir balanso tarp kojų ir rankų darbo, pastebėjau kad nebesugebu sekti savo plaukimo trajektorijos, nes aš daugiau žiūriu į Nikolaj, o nebe į Columba. Neilgai aš kenčiau tokį chaosą ir pasitraukiau į savo poziciją. Klausiu teisėjų kiek liko dar, sako kad apie 40 min, kažkur 2 km. Oho galvoju 4 plaukimo valanda, 13–ame kilometre, plaukti 3 km/h greičiu… tikrai neblogas tempas.

Afrikos kranto vaizdelis jau kurį laiką nesikeičia, man rodos kad mes stovime vietoje. Man pradeda skaudėti dešinį petį. Kažkaip tai man teisėjų argumentai, nepasirodė įtikinami. Praėjus 40 minučių Afrikos kranto vaizdas nesikeitė, man rodėsi mes stovime vietoje. Galvoje vyko chaosas, pradėjo lysti visokios baisios mintys. Kodėl tas krantas neartėja, kaip dar galime padėti Nikolaj. Nebuvo kito pasirinkimo, tik padirbėti psichologiškai su savimi ir nuvaryti visas pačias blogiausias mintis į šalį. Kalbėjau tokią maldelę „Nikolaj, Nikolaj, davai, davai, plauk, plauk, nebedaug liko“. Ir taip kokį šimtą kartų. Nežinau ar padėjo Nikolaj, bet man tikrai padėjo. Kažkaip nedrįsau klausti teisėjų, kodėl 4h 30min negavome maitinimo. Mūsų plaukimo trajektorija pasidarė panaši į zigzagą, kelis šimtus metrų plauki tiesiai, paskui staigiai suki į dešinę. Taip reikėjo plaukti nes mes būtinai turėjome pataikyti į Punta Cires, patį artimiausią tašką Maroko krante. 5 plaukimo valandą pradėjo skaudėti ir dešinės alkūnės sąnarį, jaučiau troškulį, skaudėjo lūpas, nosį, liežuvį prasidėjo nemalonūs jausmai pilvo srityje, pradėjo vis labiau pykinti. Šitas fizines ir psichologines kančias dar reikėjo kentėti 45 minutes. Aš sunkiai galėjau patikėti, kai pradėjau matyti dugną, akmenis ant dugno, dar aiškiau ir ryškiau atrodančias uolas, liko vos keli šimtai metrų. Priplaukėm, palietėm uolas, teisėjo švilpukas. Ir viskas, iššūkis įgyvendintas. Mes pasiekėme Afriką, mes perplaukėme Gibraltaro sąsiaurį! Nuplaukėme 15.2 km, užtrukome 5 h 46 min.

Kiek daug atsitiktinumų nutiko, kol toks tikslas gimė, kaip ilgai laukėme žinių iš Ispanijos, kaip sunkiai reikėjo ruoštis ir kaip sunkiai sekėsi plaukimas. Jų tiek teik daug, kad išvis sunku patikėti, jog mes šį tikslą įgyvendinome. Mes su Nikolaj esame pirmieji lietuviai perplaukę Gibraltaro sąsiaurį.

Rašo Nikolaj:

Baseino lankymas buvo jau šiek tiek pabodęs. Programos nesikeitė, nes jau nebuvo kur treniruotis. Kaip galėjome – išsitreniravome. Vienodi plaukimai, tad ir į ežerą nebesinorėjo, nes mūsų jau laukė vandenynas!

Ką gi, skrydis per Rygą – rugsėjo 11 diena. Sėdint Vilniaus oro uoste, ateina žinutė iš Marko – „Galite patvirtinti savo medicinines pažymas pas gydytojus ir formą, kurią prašo ACNEG?“. Ką?! Jūs rimtai? Aš atsimenu medicinines komisijas Bosforui, tad taip pat bus ir Gibraltarui. Kiekvieną kartą buvo pilna medicininė apžiūra. Nesvarbi buvo dokumento forma. Turkijos Olimpinis komitetas atsiuntė savo formą, kurią pasirašinėjo kiekvienas daktaras komisijoje ir komisijos pirmininkė. ACNEG’as turėjo savo formą, bet Neda El Mon patvirtino, kad užteks komisijos apžiūros ir laisvos patvirtinimo formos. Kad praeitume komisija teko apsilankyti pas 4 daktarus (buvau sveikiausias pacientas pas kardiologus Santariškėse!), priduoti kraują, sulaukti atsakymų, surinkti parašus bei antspaudus ir išsiųsti į Neda El Mon skenuotą dokumentą… ir sulaukti atsakymų APPROVE bei tokios žinutės oro uoste pakeliui į Tarifą.

Skrydis buvo ramus. Žmonės keliavo atostogauti. Mes iš dalies irgi. Tiesiog pasiruošti atostogoms prireikė 2,5 metų. Atskridus į Malagą, persėdom į taksi ir paprašėm be sustojimų važiuoti į Tarifą. Visas 2 valandas važiuoji keliu prie jūros. Po kurio laiko tu pamatai tą krantą, dėl kurio tu čia atvažiavai: Afrika!

Pirmą vakarą labai norėjome valgyti, bet dar nežinojome kaip čia viskas vyksta. Net paprastą mėsainį ar picą tu gausi tik nuo 20:00. Teko valgyt čipsus ir laukti 1,5 valandos iki vakarienės. Susitikome su Hectoru ir kitais „grupiokais“ bei jų lydinčiais asmenimis. Ispanai parodė ką reiškia vakarieniauti. Vėliau aš perskaičiau, kad viskas čia vyksta „laivo“ principu. Na, kaip laive, kuris plaukia į Afriką. Įgula gyvena kartu, dirba kartu ir ilsisi kartu. Reiškia, už viską kas nutinka gero ar blogo, gauna visi po lygiai. Tas liečia ir treniruotes jūroje ir sąskaitas kavinėse. Vėliau buvo ACNEG’o briefing‘as. Susipažinome su „Čeke“ – mūsų „ketvirtuoju“. Ir nuėjome miegot.

Ispanai neleido liūdėti. Kiekvieną dieną mes kažkur keliavome. Buvome ir kaitų rojuje, ir prabangiame tuno restorane ir net Didžiojoje Britanijoje t.y. Gibraltare, kur valgiau fish’n’chips. Per visą laiką praleistą Tarifoje, mėsą valgiau tik vieną kartą, nes žuvis ir jūros gėrybės čia yra pasakiškos! 15 dieną mums pasakė, kad rytoj bus galimybė plaukti. Prasidėjo „nervas“. Prisivalgėm salotų, pastos ir deserto. Buvo tikrai daug. Miegoti pavyko tik kelias valandas, nes pabusdavau su mintimi kaip man seksis plaukt: gal jūros liga? Na, ne! Per treniruotes jūroje viskas buvo gerai. Gal mėšlungis? Ne, nebuvo mėšlungių jau gal daugiau nei metai. Gal medūzos? Bet esu jau gavęs iš jos ir nieko – gyvas, tiesiog skaudu, bet galima kentėt ilgai. Aaa… Na gerai, galima pamiegot… Už valandos… Tad kaip gi mums seksis plaukt, gali kas nors paaiškinti dar kartą…

16 dieną sudėjau viską ant lovos, nufotografavau ir persiunčiau Mindaugui, kad patikrintų. Po to į Facebook’ą. Po to perklausiau ant repeat’o „Eminem – Till I Collapse“ ir išėjau visai ramus, kad pasiruošimas baigtas. Tą dieną neplaukėm. Dėl vėjo… Numetėm daiktus į viešbutį ir išėjom išsikraut į jūrą. Plaukėm gal 40 minučių. Buvo karšta, bet lengviau nepasidarė. Viskas aplinkui pradėjo suktis ties tuo, kad galim nebeplaukti šį sezoną. T.y. turim galimybę plaukt 1-17 rugsėjo, bet 16 neplaukėm, o 17 dienos prognozė bloga. Kalbėjome su grupės nariais, su Marku, vėl su grupe. Niekur nevažiavome. Laiką leidome prie vandens, kalbėdami apie viską. 17 dieną ryte viešbučio registratūroje turėjome susitikimą su Marku, kuris tik patvirtino blogas prognozes. 6 grupė važiuoja namo ir laukia kvietimo pagal galimybes plaukt spalį-lapkritį. Mes turime vieną papildomą dieną – 18. Atsisveikinome su 6 grupe. Buvo liūdna. Trise – aš, Mindaugas ir Hectoras ėjome pasivaikščioti po Tarifą, po to po paplūdimius ir vakarienė. Aleksandras iš Maskvos be Jaomi neišvažiavo, tad mes vakarieniavome kartu. Vėlai vakare ėjome ant Tarifos uosto vartų staugti kaip vilkai. Kiekvienas greičiausiai turėjo savo „žinutes“ visatai, kurias įdėjo į šį garsą.

18 dieną 13:00 parašiau tik tėvams, kad išeinu į uostą. Startas buvo toks, kokio ir norėjau. Greitas ir aiškus. Sušokome į valtį, išplaukėme ir nėriau į vandenį (grožis pasakiškas – kitoks pasaulis po vandeniu!). Pajaučiau, jog liečiau uolą, kai išgirdome švilpuką. Valio! Plaukiam! Pirma valanda prabėgo greitai. Mintys sukosi tik apie sėkmingą startą, apie tai, kad žiūrėti į plaukiantį laivą Colombo kas 7 grybšnį, apie tą patį grybšnį, kuris turi prasidėti vaaa ten ir pasibaigti vaaa ten. Švilpukas – valgom! Sunkiai sekasi Markui mus maitint, ypač druskos kapsules, bet nieko. Praradome laiko šiek tiek daugiau nei reikėjo, bet visi ant bangos ir varo, palaiko vienas kitą. Kitas švilpukas – valgom. Žiūriu aplinkui: Tarifa dar matosi gerai, Marokas – rūke, konteinerinių laivų nematau, laikrodis rodo, kad praplaukėm jau 5 km. Paklausiau kiek liko. Gavau išsamių „atsakymų“ iš komandos narių ir supratau, kad gaišau laiką klausimams.

Aš įkvėpinėju orą per dešinę ranką, todėl jei paklaustumėte manęs, ką aš mačiau per visą plaukimą, galiu atsakyt, kad tik savo plaukimo „brolius“: Hectorą ir Mindaugą. „Čeke“ tik kartais. Visą kelią saulė švietė man į veidą. Maroko vėliavą Colombo borte pamačiau, kaip man pasirodė gana greitai. Tai buvo ženklas, kad jau pusė.

Antroji pusė buvo įdomesnė. Po kažkurio maitinimo norėjau pailsėt ant nugaros, nes galvojau, kad dar kažkas valgo. Pasirodė visi laukė tik manęs. Gavau pastabų (gerai, kad ne fizinių) ir tęsiau savo plaukimą. Afriką jau matėsi be rūko, bet nenorėjo artėti nei per metrą. Jaučiau tik bangas nuo didelių laivų, srovių, skirtingų temperatūrų ir darbo. Per eilinį maitinimą Markas paprašė manęs padraftinti už Hectoro ir Mindaugo. Nepadėjo. Atviro vandens plaukime tu beveik nedirbi kojomis, todėl nesudarai burbulų, todėl draftint iš paskos visai nepadeda. Grybšnis sutrumpėjo ir jau nebuvo minčių jį ilginti.

Per paskutinį maitinimą mums pasakė, kad liko valanda. Maroko kalnas jau matėsi labai aiškiai, bet išgirdau kapitono komentarą „į šoną“ – No no no! More than one hour.
Po 45 minučių organizmas paprašė maisto. Po valandos bent atsigerti. Iš galvos dingo visos mintys. Visos! Mačiau tik Colombo ir per jį – Maroką. Pradėjau per dažnai žiūrėti į valtį, nes bijojau ją pamesti. Buvo jau gal trečias ar ketvirtas bandymas surinkt visas savo jėgas, nes antras kvėpavimas baigėsi.

Krantą, uostą šone, laivus, stulpus ir net kelią kažkokį mačiau jau labai ilgą laiką. Ir čia Colombo pradėjo judėt į šoną, o prieš mus atsistojo laivas Zodiac. Už poros minučių pamačiau baltas putas, nuo bangų mušančių Afrikos krantą! Tai įvyko! Mes perplaukėm! Mes esame pirmi lietuviai perplaukę Gibraltaro sąsiaurį!

Pabaigti šį blogą norėčiau padėkomis žmonėms, kurie padėjo ir palaikė mane per visą šį Challenge’ą:

Tėvam, žmonai, broliui ir visai šeimai – už kantrybę ir supratimą. Žinau, tai buvo nelengva.

Mindaugui Gauriui – geriausiam plaukikui, treneriui (kuomet treniruojiesi be trenerio), plaukimo partneriui, banterenimo specialistui ir labai įdomiam žmogui ir Draugui.

BA family – jūs nerealūs! Jūsų palaikymas ir drive’as, šypsenos, komentarai virtuvėje, kritika, komentarai Facebook’e ir dar daugiau – tai yra tai, kas leido man enjoyIT’inti viso iššūkio metu.

Vytautui Kaminskui – tu kartais „žudai“, bet tai verčia keltis, eiti ir treniruotis.

Ačiū!